SAKRAMENTALIJOS IR KITOS LITURGINĖS ŠVENTIMO RŪŠYS

„Šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės.“

Sakramentalijomis vadinami Bažnyčios įsteigti šventi ženklai, kurių tikslas yra parengti žmones gauti sakramentų vaisių ir pašventinti įvairias gyvenimo aplinkybes.

Vienos iš svarbiausių sakramentalijų yra palaiminimai. Jais šlovinamas Dievas už Jo darbus ir dovanas, jais Bažnyčia užtaria žmones, kad jie galėtų naudotis Dievo dovanomis pagal Evangelijos dvasią.

Be liturgijos, krikščionių gyvenimą gaivina įvairios liaudiškojo pamaldumo formos, turinčios gilias šaknis įvairiose kultūrose. Bažnyčia remia tas liaudiškojo pamaldumo formas, kurios, išreikšdamos evangelinę nuojautą bei žmogiškąją išmintį, praturtina krikščionių gyvenimą, sykiu rūpindamasi, kad jas nušviestų tikėjimo šviesa.

Dėl sakramentalijų pašventinimo prašome kreiptis į koplyčios zakristiją šiokiadieniais nuo 17.00 val. iki 19.30 val., šeštadieniais nuo 09.00 val. iki 11.30 val., sekmadieniais nuo 08.30 val. iki 14.00 val.

KRIKŠČIONIŠKOS LAIDOTUVĖS

Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įvesdina jį į dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“

 Paskutinės krikščionio Velykos

Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno buveinę ir įsikūria pas Viešpatį.

Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, galutinis tampa Šventosios Dvasios patepimu suteiktas „panašumas“ į „Dievo Sūnaus paveikslą“, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jis jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio išskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškosios kelionės metu, palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas. Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistijos auka; iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos.

Laidotuvių apeigos

Krikščioniškosios laidotuvės yra Bažnyčios liturginis šventimas. Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškosios mirties velykinį pobūdį ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.

Romos liturgijos Laidotuvių apeigyne (OEx) pateikiami trys laidotuvių šventimo būdai atsižvelgiant į tai, kur tai vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse) ir paisant svarbos, kuri tenka šeimai, vietos papročiams, kultūrai ir liaudiškajam pamaldumui. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

Priėmimas bendruomenėje. Šventimas pradedamas tikėjimo pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (pasak Naujojo Testamento, tai viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei trisdešimtoji po mirties) diena teikia progą pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis pakreipti tikros tikėjimo į prisikėlusį Kristų perspektyvos linkme.

Žodžio liturgijai per laidotuves būtina pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“, o krikščioniškosios mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija. Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje. Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo.

Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis 'sudie' (su Dievu), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“.

 

Dėl laidotuvių maloniai prašome užeiti arba paskambinti į parapijos raštinę telefonu: +370 612 92 231 šiokiadieniais nuo 10.00 val. iki 17.00 val. arba ateiti į koplyčios zakristiją šiokiadieniais nuo 17.00 val. iki 19.30 val. Taip pat galima skambinti tiesiogiai parapijos kunigams: kun. Ričardas Doveika ( +370 611 18 356); kun. Jaroslav Spiridovič (+370 613 47 380).