ATGAILA IR SUTAIKINIMAS

„Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“

Velykų vakarą Viešpats Jėzus pasirodė savo apaštalams ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Po Krikšto padarytos nuodėmės atleidžiamos kitu sakramentu; jis vadinamas Atsivertimo, Išpažinties, Atgailos, arba Sutaikinimo, sakramentu.

Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą ir Bažnyčios, kurios gyvuoju akmeniu turi būti kiekvienas krikščionis, dvasinę gerovę.

Tikėjimo požiūriu nėra didesnio blogio už nuodėmę, ir niekas neturi blogesnių padarinių patiems nusidėjėliams, Bažnyčiai ir visam pasauliui.

Per nuodėmę prarandama bendrystė su Dievu; ją susigrąžinti žadina gailestingumo kupino ir žmonių išganymu besirūpinančio Dievo malonė. Tos brangios dovanos reikia prašyti ir sau, ir kitiems.

Sugrįžimas prie Dievo, vadinamas atsivertimu ir gailesčiu, reiškia skausmą dėl padarytų nuodėmių ir pasibjaurėjimą jomis bei tvirtą pasiryžimą ateityje nebenusidėti. Tad atsivertimas apima ir praeitį, ir ateitį. Jo šaltinis yra pasitikėjimas Dievo gailestingumu.

Atgailos sakramentą sudaro trys penitento veiksmai ir kunigo išrišimas. Penitento veiksmai – tai gailestis, nuodėmių išpažinimas – atviras jų pasakymas kunigui ir pasiryžimas atsilyginti bei daryti atgailos darbus.

Atgailą (dar vadinamą gailesčiu) turi sužadinti tikėjimo įkvėpti motyvai. Jei gailimasi iš meilės Dievui, gailestis vadinamas „tobulu“; jei dėl kitų motyvų – „netobulu“.

Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas mirtinąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs ir kurias prisimena rūpestingai patikrinęs sąžinę. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes, nors tai nėra būtina.

Nuodėmklausys paskiria penitentui atlikti tam tikrus „atsilyginimo“, arba „atgailos“, veiksmus, kad jis atitaisytų nuodėmės padarytą žalą ir vėl elgtųsi taip, kaip dera Kristaus mokiniui.

Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai.

Dvasiniai Atgailos sakramento vaisiai yra:

— sutaikinimas su Dievu penitentui atgaunant malonę;

— sutaikinimas su Bažnyčia;

— už mirtinąsias nuodėmes gresiančios amžinosios bausmės atleidimas;

— bent dalies nuodėmes lydinčių laikinųjų bausmių atleidimas;

— sąžinės ramybė ir giedra bei dvasinė paguoda;

— sustiprėjusios dvasinės jėgos, reikalingos krikščionio kovai.

Asmeninė visų mirtinųjų nuodėmių išpažintis, o po jos išrišimas yra vienintelė įprastinė priemonė susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.

Per atlaidus tikintieji gali gauti ir sau patiems, ir skaistykloje esančioms vėlėms laikinosios bausmės už nuodėmes atleidimą.

Išpažintys mūsų parapijoje klausomos prieš kiekvienas šv. Mišias.